Pasaulyje yra naudojamos įvairios vakcinos. Nors vieningos vakcinų klasifikacijos nėra, jos gali būti skirstomos į dvi pagrindines rūšis: gyvos susilpnintos (atenuotos) vakcinos ir inaktyvuotos vakcinos. Šių vakcinų savybės bei veikimo mechanizmai skiriasi.

Gyvų susilpnintų vakcinų sudėtyje yra nedidelė gyvo („laukinio“), tačiau laboratorijoje susilpninto ligos sukėlėjo (viruso ar bakterijos) dozė. Įskiepijus tokią vakciną į žmogaus organizmą, joje esantis mikroorganizmas geba daugintis, taip stimuliuoja žmogaus imuninę sistemą bei imuninį atsaką. Tokiu būdu yra sukuriamas imunitetas prieš konkrečią ligą. Įskiepijus gyvą susilpnintą vakciną, besiformuojantis imuninis atsakas žmogaus organizme yra beveik identiškas atsakui, kuris formuojasi natūraliai užsikrėtus konkrečia infekcija. Imuninė sistema į susilpnintą ligos sukėlėją reaguoja taip pat kaip ir į natūralų, todėl yra sukuriamas ilgalaikis imunitetas. Dėl tokio vakcinos veikimo mechanizmo, ilgalaikis imunitetas dažniausiai yra suformuojamas viena gyvos vakcinos doze, išskyrus geriamąsias vakcinas. Tačiau praktikoje yra pastebėta, kad keliems procentams populiacijos po pirmosios gyvos inaktyvuotos tymų, parotito, raudonukės (MMR) ir vėjaraupių vakcinos dozės imuninis atsakas nesiformuoja, todėl siekiant užtikrinti pakankamą imuninio atsako susidarymą yra rekomenduojama įskiepyti dvi minėtų gyvų vakcinų dozes.

Nors gyvoje vakcinoje yra gyvas susilpnintas ligos sukėlėjas, kuris žmogaus organizme dauginasi, dažniausiai jis ligos, kurią galėtų sukelti tas pats sukėlėjas, esantis gamtoje, nesukelia. Retais atvejais įskiepyta gyva vakcina gali sukelti ligą, tačiau ji būna ženkliai švelnesnė nei tikroji „natūrali“ infekcija. Tai yra priskiriama nepageidaujamoms vakcinos reakcijoms, kurios yra nurodytos kiekvienos vakcinos apraše. Paminėtina, kad imunosupresiją turinčių asmenų (sergančių leukemijomis, vartojančių imunosupresinius vaistus, sergančių ŽIV infekcija ir kt.) organizme įskiepytas gyvos vakcinos susilpnintas ligos sukėlėjas gali imti nekontroliuojamai daugintis ir sukelti sunkias ar net mirtinas pasekmes, todėl šiems asmenims gyvos vakcinos yra kontraindikuotinos ir neskirtinos. Nėščiosioms gyvos vakcinos taip pat yra kontraindikuotinos dėl esamos teorinės rizikos perduoti virusą per placentą vaisiui, kurio imuninė sistema dar yra nebrandi.

Šiuo metu gyvos susilpnintos vakcinos naudojamos skiepijant nuo tymų, parotito, raudonukės (MMR vakcina), vėjaraupių, geltonojo drugio, rotavirusinės infekcijos, BCG vakcina.

Inaktyvuotos vakcinos – tai negyvos vakcinos, gaminamos inaktyvuojant bakterijas ar virusus karščiu ir/ar cheminėmis medžiagomis. Šiose vakcinose gali būti visas negyvas mikroorganizmas ar tik tam tikri išgryninti jų komponentai. Inaktyvuotose vakcinose mikroorganizmai yra negyvi, todėl negali daugintis, tačiau šių vakcinų sudėtyje yra pakankamas kiekis nepakitusių mikroorganizmų paviršiaus antigenų, kurie sukelia imuninį atsaką žmogaus organizme.

Siekiant suformuoti pakankamą imunitetą, būtina įskiepyti kelias inaktyvuotos vakcinos dozes. Pirmoji dozė tik „informuoja“ imuninę sistemą, o tolimesnės jau aktyvina imuninį atsaką bei formuoja imunitetą. Kitaip nei įskiepijus gyvą vakciną, kuomet imuninio atsako procesai yra labai panašūs į vykstančios natūralios infekcijos metu (jame dalyvauja ir ląstelinis ir humoralinis imuninis atsakas), įskiepijus inaktyvuotą vakciną dažniausiai aktyvinamas tik humoralinis imuninis atsakas. Ląstelinio imuninio atsako inaktyvuotos vakcinos nesukelia ar jį aktyvuoja labai nežymiai. Dėl humoralinio imuninio atsako aktyvinimo susidarę antikūnų titrai kraujyje bėgant laikui mažėja. Todėl kelios vakcinos dozės, įskiepytos vaikystėje, sudaro pakankamą imunitetą tik tam tikram laikotarpiui, tačiau apsauga nuo infekcijos nesitęsia visą gyvenimą.

Norint užtikrinti pakankamą ilgalaikę apsaugą nuo konkrečios infekcijos, yra reikalingos papildomos „sustiprinančios“ inatyvuotų vakcinų dozės. Kadangi inaktyvuotose vakcinose mikroorganizmai yra negyvi ir įskiepyti į žmogaus organizmą negali daugintis, šios vakcinos negali sukelti infekcijos net ir imunosupresiją turintiems asmenims.

Šiuo metu inaktyvuotos vakcinos naudojamos skiepijant nuo meningokokinės ir pneumokokinės infekcijų, B tipo Haemophilus influenzae sukeliamos invazinės infekcijos, difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito A, hepatito B, poliomielito, gripo, erkinio encefalito, gimdos kaklelio vėžio, juosiančiosios pūslelinės, vidurių šiltinės, choleros, japoniškojo encefalito.

Vakcinacija (tiek gyvomis, tiek inaktyvuotomis vakcinomis) yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo pavojingų užkrečiamųjų ligų. Vakcinų saugumo klausimas dažniau nei kitų farmakologinių produktų saugumas sulaukia didelio visuomenės ir žiniasklaisdos dėmesio bei nepagrįstų abejonių. Vakcinos, kaip ir kiekvienas farmakologinis produktas, prieš pradedant jas naudoti kasdienėje praktikoje yra išsamiai tiriamos ir tikrinamos – pirmiausia laboratorijoje, tuomet tyrimuose su gyvūnais ir galiausiai trijų fazių klinikiniuose tyrimuose žmonių populiacijoje. Tik paaiškėjus, kad vakcina yra saugi ir veiksminga, ji pradedama naudoti visuotinai.

Šis procesas yra vienodas tiek gyvoms, tiek inaktyvuotoms vakcinoms, todėl visos praktikoje naudojamos vakcinos yra saugios ir negalima teigti, kad kažkurios jų yra „pavojingesnės“. Gyvos vakcinos dėl savo sudėties ir veikimo mechanizmo yra kontraindikuotinos imunosupresuotiems asmenims bei nėščiosioms, tačiau dėl to negalima teigti, kad jos yra „pavojingos“. Vis dėlto, kiekviena vakcina, kaip ir visi vaistai, yra farmakologinis produktas, todėl jokia vakcina nėra visiškai, be išlygų, saugi ar efektyvi. Žinomos nepageidaujamos reakcijos ar kontraindikacijos vakcinacijai yra nurodomos kiekvienos vakcinos medicininiame apraše, kuriuo būtina vadovautis.

Negana to, remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos reikalavimais, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema, kuria siekiama nustatyti nepageidaujamas reakcijas į vaistą, įvertinti ir stebėti bei perspėti apie galimą nepageidaujamą vaisto poveikį. Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą (taip pat ir vakciną) sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Tai taip pat gali padaryti ir patys pacientai, kuriems pasireiškė nepageidaujama reakcija į vakciną ar vaistą.

Atsakymą pateikė Infekcinių ligų rezidentė Ieva Kubiliūtė, vadovaujama VU Medicinos fakulteto profesorės dr. Ligitos Jančorienės.

Informacija paruošta remiantis:

1. Centers for Disease Control and Prevention. Epidemiology and Prevention of Vaccine-Preventable Diseases. Hamborsky J, Kroger A, Wolfe S, eds. 13th ed. Washington D.C. Public Health Foundation, 2015. Prieiga internetu: https://www.cdc.gov/vaccines/pubs/pinkbook/index.html; https://www.cdc.gov/vaccines/pubs/pinkbook/downloads/prinvac.pdf; https://www.cdc.gov/vaccines/pubs/pinkbook/downloads/safety.pdf
2. Usonis V. Vakcinos ir skiepijimas. Vilnius: Homo liber; 2010.
3. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Dažniausiai užduodami klausimai apie skiepus. Vitae Litera, 2013. Prieiga internetu: http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/duk_skiepus.pdf
4. World Health Organization. Andre FE, Booy R., Block HL. Et al. Vaccination greatly re-duces disease, disability, death and inequity worldwide. Prieiga internetu: https://www.who.int/bulletin/volumes/86/2/07-040089/en/