Prof. habil. dr. V. Usonis apie skiepus: iš klaidų dar nepasimokėme

„Kai mane kvietė į televizijos laidas kalbėtis su įv. prieš skiepus nukreiptų judėjimų atstovais, aš pats asmeniškai sakiau – sėskime prie stalo ir kalbėkimės faktų kalba. Ar mes priešai? Jums rūpi vaikų sveikata, man irgi. Tam skyriau beveik 50 metų savo karjeros, visą sąmoningą savo gyvenimą dirbau vaikų gydytoju, nenubraukite mano patirties ir žinių, o įdarbinkime tai. Neatimkite iš manęs teisęs faktais pasakyti, kad aš irgi rūpinuosi mūsų vaikų sveikata“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, Vaikų ligoninės Pediatrijos centro konsultantas-vaikų ligų gydytojas habil. dr. Vytautas Usonis.

Apie projekto VakcinABC svarbą, į vandenį įmesto akmenėlio eksperimentą, praeities iššūkius ir ateities rizikas – pokalbis su vienu ryškiausių šalies skiepų ekspertu V. Usoniu.

Profesoriau, kada Lietuvos visuomenės nuomonė skiepų klausimu ėmė taip radikaliai skirtis?

Nuo 1991-1992 m., pirmaisiais Nepriklausomybės metais, mums visko trūko. Tada, kalbant apie imunoprofilaktiką, buvo skiriamas daiktams, vakcinoms. Dar kartą dėkoju Danijos vyriausybei, kuri trejus metus finansavo mūsų skiepų programas – sistema pradėjo veikti, sukurtos nacionalinės programos. Visada jose buvo eilutė „informacijos viešinimui“, bet tam niekada neatsirasdavo pinigų. O tiek jų, tiek kitų resursų reikėjo ir yra daug pavyzdžių kitose valstybėse, kaip atrodo sėkmingas, o kaip – nesėkmingas darbas šioje srityje. Lietuvos pavyzdys – nesėkmingas iki šiol.

Anuomet buvo visuotinis visko trūkumas – juk grįždami iš užsienio vaistus patys vežėm, chirurgai – instrumentus. Tačiau šie sunkūs laikai jau praeity, mes atsistojome ant kojų, valstybė ir visuomenė vystosi, tad dėmesys turi būti ne tik daiktams, bet ir informacijai.

Ministerijos svetainėje įvedęs raktažodį „skiepai“ aš nežinau, ką pamatysiu, nesimato valstybės politikos krypties, ministerijos pozicijos. Įrašų feisbuke čia nepakanka – kovojant su dezinformacija apie skiepus jėgas turi suvienyti visos institucijos ir kalbėti vieningai, užtikrintai. Valstybės politika neturi kelti abejonių.

Atsidarykite britų „National health service“ svetainę, vokiečių, šveicarų atitinkamus tinklalapius – ten yra atskiros rubrikos profesionalams, suaugusiems, vaikams, regioninė informacija – viskas aišku, susisteminta. To ir turime siekti mes.

Gera vieta tuščia ilgai nebūna – tada ir susikuria įvairūs judėjimai, nukreipti prieš skiepus.

Kaip vertinate dabartinę šalies situaciją – ar esame pavojuje, ar pasimokėme iš praeities klaidų?

Manau, po tymų protrūkio mes neišmokome visų pamokų. 2017 m. Lietuva buvo pripažinta valstybe, kurioje suvaldytas tymų viruso cirkuliavimas – nuo vietinių tymų laisva šalis. Tai buvo didelis pasiekimas, ilgo darbo rezultatas (dabartinėmis vakcinomis skiepijome nuo 1996 m.) įvairiose grandyse. Buvo pasieta beveik 98 proc. skiepijimo apimčių. Po truputį šis skaičius ėmė mažėti, artėti prie raudonos 95 proc. ribos (teoriškai apskaičiuotos visuomenės imuniteto lygis, kai protrūkių turėtų nebūti). Tada „išlindo“ pažymų klausimas – kai neskiepyti vaikai turėjo būti nepriimami į ugdymo įstaigas. Visuomenė sudirgo, informacinis darbas nebuvo tinkamai padarytas. Tada įprastai 1-2 proc. nepasiskiepija dėl techninių priežasčių – negali, išvyksta atostogauti, pamiršta. Dar yra nedidelė dalis vaikų, kurie negali būti skiepijami dėl objektyvių sveikatos priežasčių (2-3 proc.). Ar šie vaikai, kurių tėvai norėtų juos paskiepyti, bet negali, turi teisę eiti į darželį saugūs, nebijodami būti užkrėsti? Kaip užtikrinti jų saugumą? Palaikyti tą minėtą 95 proc. ir didesnę ribą.

Na, ir galiausiai, nedidelis procentas aršiai atsisakančių skiepytis, vadinamųjų „antivakserių“. Todėl jau prieš kelerius metus ministerijoje kalbėjome, kad bus blogai. Čia tinka sauso miško metafora – tereikėjo vieno degtuko, kuris ir buvo numestas šių metų pradžioje. Nereikia kaltinti Ukrainos ar kitų šalių – kol mes nesusitvarkę savo kieme, tol patys kalti ir esame.

Norėčiau tikėti, kad tymų protrūkis suvaldytas, bet dar pamatysime. Kai skiepijimų apimtys pavojingai sumažėjo, mes grįžome 15-20 metų atgal ir visuomenėje vėl cirkuliuoja tymai. 100 proc. yra arba skiepas, arba liga. Trečio kelio čia nėra.

VakcinABC projektu norime pasiekti tuos, kurie nėra kategoriški skiepų klausimų, tačiau turi abejonių. Ar pastebite, kad būtent tokie tėvai taip pat neskiepija savo vaikų?

Tikrai, taip. Yra ir terminas tam – „vaccine hesitancy“ (ang. svyravimas). O dėl aršiųjų fanatikų – jų yra visose gyvenimo srityse ir su jais nėra lengva ir tikslinga kalbėti. Jų nuomonės nepakeisi.  O tie abejojantys 30 proc. ir daugiau domisi, bet ne visada tinkamuose šaltiniuose. Čia ir galime padėti – suformavę aiškią valstybės politiką, kalbėdamiesi ir nukreipdami prie objektyvios informacijos.

Lietuvoje visada buvo gaju ieškoti antros nuomonės – lygiavertiškai pakalbinti tiek mediką, tiek priešiškai nusiteikusį visuomenės narį. Mano manymu, negali prie vieno stalo sėsti balerina ir sunkumų kilnotojas ir vienodai kalbėti apie šokį – skiriasi jų suvokimas, patirtis ir kompetencijos. Tokio pokalbio metu dalinamasi nuomonėmis, o ne faktais. Dėl to su visa pagarba ne kartą atsisakiau dalyvauti laidose, kuriose reikia diskutuoti su medicininio išsilavinimo neturinčiais pašnekovais, kurie garsiai ir agresyviai gina, pabrėžiu, savo nuomonę.

Kai mane kvietė į televizijos laidas kalbėtis su įv. prieš skiepus nukreiptų judėjimų atstovais, aš pats asmeniškai sakiau – sėskime prie stalo ir kalbėkimės faktų kalba. Ar mes priešai? Jums rūpi vaikų sveikata, man irgi. Tam skyriau beveik 50 metų savo karjeros, visą sąmoningą savo gyvenimą dirbau vaikų gydytoju, nenubraukite mano patirties ir žinių, o įdarbinkime tai. Neatimkite iš manęs teisęs faktais pasakyti, kad aš irgi rūpinuosi mūsų vaikų sveikata. Jie tęsia, kad vakcinų sudėtis jiems kelia įtarimų. Turiu virš 50 ne kartą cituotų mokslinių publikacijų šia tema – nuo 1984 m. tyrinėju įvairius vakcinų aspektus, taip pat ir saugumą. Tai ar mes priešai? Sėskime šnekėtis.

Ar pavyko, susėdote drauge rimtam pokalbiui?

Ne. Blogiausia, ką gali padaryti susipykę – vienas į vieną pusę nueiti, kitas į kitą ir nevystyti dialogo.

Įdomi istorija neseniai įvyko Slovėnijoje. Ten skiepijimas yra privalomas – jei vaikas nepaskiepytas, yra tam tikri apribojimai. Tėvai kreipėsi į teismą, sakydami, kad toks sprendimas pažeidžia žmogaus teises. Kai teisininkai išnagrinėjo šį ginčą, jie paskelbė tokias išvadas: pirma, skiepai yra gerai. Antra, prievartos čia nėra, yra kontraindikacijų, būklių sąrašas, kai vaiko skiepyti negalima. Galiausiai, jie pasakė, kad atsisakymas vaikui suteikti modernias sveikatos priežiūros priemones yra vaiko teisių pažeidimas – pažeidimas gauti geriausią įmanomą sveikatos pagalbą.

O kodėl veši „melagiena“ (ang. fake news) apie skiepus? Kaip tai dekonstruoti?

Mūsų pasaulyje viskas yra reglamentuota, įskaitas faktų, rekomendacijų patikimumą. Yra griežtai apibrėžtos technologijos, kurių reikalaujama laikytis klinikiniuose tyrimuose, registruojant produktus. Yra sistema, įvertinanti ir teiginio stiprumą. Patikimiausias teiginys yra tas, kuris gautas atlikus patikimą eksperimentą ir būtina, kad tas eksperimentas būtų atliktas įvairiose rankose, ne vieno tyrėjo, vienoje institucijoje. Visi esame atlikę eksperimentą, kai į vandenį įmeti akmenuką. Jis nuskęsta. Ar bent vienas išplaukė? Ar yra vilčių, kad ryt bus naujienų ir jis išplauks? Tai yra labiausiai patikimo teiginio iliustracija. Mažiausiai patikima, kaip bebūtų keista, yra ekspertų nuomonė. Jei ateinant naujam sezonui susės visi dizaineriai ir pasakys, kad kitąmet visi rengsimės tik raudonai – ar tai bus neginčijama tiesa?

Kalbant apie vakcinas, reikia ieškoti tų skęstančio akmenuko faktų – objektyvių, plačiai pamatuotų, o ne plakatų, kurtų prieš 200 metų, kur paskiepytas žmogus rodomas su kanopomis ir ragais.

Psichologai pabrėžia, kad sudėtingos technologijos paskatino naujo judėjimo – denializmo – įsivyravimą. Atmetu tai, ko nesuprantu. Juk šiandien daugėja abejojančių žemės apvalumu! Taip ir su sveikata – žmonės nebepasitiki profesionalais, visi turi nuomonę šiuo klausimu ir ją garsiai išreiškia.

Tikriausiai, žibalo į ugnį įpila ir savo abejonėmis su pacientais besidalinantys medikai.


Gydytojai – mūsų spalvingos visuomenės dalis. Pasižiūrėkite, koks gydytojų pasirengimas imunoprofilaktikos klausimais. Skaičiavome, kad Vilniaus universitete per šešerius medicinos studijų metus tam skiriama apie 20 valandų per visus kursus. Ar galima per tiek laiko tapti šio lauko specialistu? Vargu.

Todėl reikia kritiškai įvertinti, kas jums kalba – vien tai, kad žmogus turi mokslininko ar gydytojo pareigas, nieko nereiškia.

Koją pakiša ir tai, kad skiepai skiepijami sveikam žmogui. Jei man skauda galvą, išgeriu tabletę (kad ir koks ilgas informacinis vaisto lapelis) ir ji suveikia, aš tikiu medicina. Tačiau kai tėvai atveda paskiepyti sveiką vaiką ir išgirsta, kad tris dienas reikės stebėti jo temperatūrą, pamato vaiko ašaras po dūrio – jie galvoja, o kam čia to reikia? Dar daugiau. Grįžus namo kaimynė išlenda ir priduria – o mano visi vaikai neskiepyti ir užaugo sveiki. Taip ir auga abejojančių gretos. Profilaktinės priemonės visad sunkiau skinasi kelią nei problemų sprendimai.

Būkime kritiški, kalbėkimės ir klausykime savo srities žinovų. Jų Lietuvoje, užsienyje yra ne vienas.